Aš rašau apie tai, kas lieka, kai nustoji skubėti. Apie maistą, šviesą, pokalbius ir mažus ritualus, kurie padeda jaustis namie savo gyvenime.
Aš gimiau ir užaugau Nyderlanduose, mažame miestelyje netoli Utrechto. Mano vaikystė buvo pilna tvarkaraščių, pamokų ir „ką tu veiksi ateityje“ klausimų. Aš buvau ta mergaitė, kuri visada turėdavo planą. Kol vieną vasarą, kai man buvo trylika, mama nusprendė, kad mums reikia „kitokios“ atostogos. Mes nuvažiavome į Lietuvą — pas jos draugę, kuri gyveno kaime netoli Kauno.
Ta vasara viską pakeitė. Aš pirmą kartą pamačiau, kaip atrodo gyvenimas be skubos. Rytas prasidėdavo ne nuo žadintuvo, o nuo gaidžio ir šviesos pro langą. Pusryčiai trukdavo valandą. Po pietų niekas neskubėdavo. Vakare sėdėdavome prie stalo ir kalbėdavomės — ne apie darbą, o apie tai, kas nutiko per dieną. Ir tai buvo svarbu.
Tą vasarą aš supratau, kad yra kitas būdas gyventi. Ir nors grįžau į savo „normalų“ gyvenimą, tas pojūtis liko. Jis liko manyje kaip mažas žiburėlis, kuris kartais užgęsdavo, bet niekada visiškai neišnyko.
Praėjo daug metų. Aš dirbau biure, turėjau karjerą, skubėjau, planavau, „tobulinau“ save. Ir vieną dieną, kai man buvo beveik keturiasdešimt, aš supratau, kad prarandu tai, kas buvo svarbu. Pradėjau rašyti. Pirmiausia — sau. Tiesiog užrašinėjau, ką pastebiu. Paskui — draugams. Paskui — visiems, kas nori skaityti.
Thadena gimė iš noro dalintis tuo, kas man padeda jaustis gyvai. Ne dideliais atradimais. O mažais dalykais: kaip skaniai kvepia kepama duona, kaip šviesa keičia kambarį vakare, kaip pokalbis prie stalo gali būti svarbesnis už bet kokį „planą“.
Dabar gyvenu Vught — mažame miestelyje Nyderlanduose. Turiu nedidelį sodą prie namo, kelias knygas lentynoje ir daug laiko, kurį leidžiu be tikslo. Rašau, kai noriu. Gaminu, kai noriu. Einu pasivaikščioti, kai noriu. Ir tai yra didžiausia prabanga, kokią tik galiu įsivaizduoti.
Aš neturiu didelių misijų. Neturiu tikslų „pakeisti pasaulį“. Aš tiesiog noriu, kad mano tekstai primintų: yra kitas būdas. Lėtesnis. Šiltesnis. Labiau „čia ir dabar“.
Jei mano žodžiai padeda kam nors sustoti bent minutei — vadinasi, viskas gerai. Ir to užtenka.