Aš nerašau kiekvieną dieną. Ir tai yra gerai. Kai rašau per dažnai, tai tampa pareiga. O kai rašau rečiau — tai tampa dovana sau pačiai. Dovana, kurią galiu atidaryti bet kada, kai jaučiu, kad reikia.
Mano dienoraštis nėra apie tai, kas nutiko. Jis yra apie tai, ką pastebėjau. Mažus dalykus. Kvapus. Šviesą. Pokalbius, kurie liko galvoje. Ir kai po kelių savaičių perskaitau, kas parašyta, dažnai nustembu. Nes pamiršau, kad tai buvo svarbu. O dabar vėl tampa svarbu.
Kaip atrodo mano užrašai
Dažniausiai tai kelios eilutės. Kartais viena. Kartais puslapis. Nėra struktūros. Nėra datų. Kartais net nėra sakinių — tik žodžiai. „Šviesa ant grindų. Kaip auksas. Vėjas pro langą. Kvepia lietumi.“ Tai viskas. Ir man to užtenka.
Kartais rašau apie maistą. Apie tai, kaip skaniai kvepėjo kepama duona. Apie tai, kaip pomidoras buvo per saldus šį kartą. Apie tai, kaip partneris pasakė „ačiū“ už vakarienę ir kaip tai nuskambėjo šiltai.
Kodėl aš tai darau
Man patinka, kai mintys yra popieriuje. Tada jos nebesikrato galvoje. Jos turi vietą. Ir kai aš jas užrašau, jos tampa tikresnės. Ne visada gražios. Ne visada teisingos. Bet tikros.
Kartais rašau apie tai, kas sunku. Apie tai, kad diena buvo sunki. Apie tai, kad jaučiausi vieniša. Apie tai, kad norėjau būti kažkur kitur. Ir tai irgi yra gerai. Nes popierius priima viską. Jis nesmerkia. Jis tiesiog saugo.
Manau, kad dienoraštis yra kaip senas draugas. Jis žino tave ilgai. Jis prisimena, kas tu buvai prieš metus. Ir kai skaitai jį po laiko, pamatai, kaip pasikeitei. Net jei pats to nepastebėjai.
Tai nėra didelis dalykas. Tai nėra „self-care“ su didžiąja raide. Tai tiesiog mažas įprotis, kuris padeda man jaustis labiau savimi. Ir to užtenka.