Kai ateina vakaras, aš neįjungiu visų šviesų iš karto. Palieku vieną lemputę — tą, kuri stovi ant lentynos prie sofos. Ji skleidžia šiltą, gelsvą šviesą. Ir aš stebiu, kaip ji keičia kambarį. Kaip šešėliai tampa ilgesni. Kaip sienos tampa kitokios.
Tai mano mažas ritualas. Ne todėl, kad tai „romantiška“ ar „estetiška“. O todėl, kad tai padeda man pereiti iš dienos į naktį. Iš veiklos į buvimą. Iš „daryti“ į „būti“.
Kaip atrodo mano vakaras
Paprastai vakaras prasideda nuo to, kad aš užgesinu pagrindinę šviesą. Palieku tik tą vieną. Tada užsiplėšiu žvakę — ne visada, bet dažnai. Kvapas nėra svarbus. Svarbu liepsnos judesys. Tada sėduosi. Kartais su knyga. Kartais be. Kartais tiesiog sėdu ir žiūriu į sieną.
Man patinka matyti, kaip šviesa krenta ant daiktų. Kaip ji paliečia knygų nugarėles lentynoje. Kaip ji daro mano rankas kitokias. Tai primena, kad diena baigėsi. Ir tai gerai.
Kodėl tai svarbu
Manau, kad mes per retai leidžiame sau „baigti“ dieną. Dažnai vakaras tęsiasi — su ekranais, su planais, su mintimis apie rytojaus darbą. O aš stengiuosi bent valandą prieš miegą būti „čia“. Be planų. Be ekranų. Su šviesa, kuri keičiasi.
Kartais rašau. Kelias eilutes. Apie tai, kas buvo gera. Apie tai, kas buvo sunku. Apie tai, ką pastebėjau. Tai nėra dienoraštis su tikslais. Tai tiesiog būdas užbaigti dieną. Palikti ją popieriuje, o ne nešti į lovą.
Kai užpučia vėjas ir langas šiek tiek pravertas, šešėliai ant sienos juda. Tai irgi yra dalis ritualo. Judesys, kuris primena, kad pasaulis gyvena savo gyvenimą, o aš — savo. Ir dabar laikas mano.