Vaikščiojimas man nėra būdas sudeginti kalorijas ar „užsidirbti“ žingsnių. Tai būdas būti pasaulyje. Kai vaikštau, aš ne tik judu iš taško A į tašką B. Aš matau. Girdžiu. Kvėpuoju. Ir tai yra pakankamai.
Mano maršrutas yra beveik visada tas pats. Maždaug keturi kilometrai pro parką, pro senus namus ir pro vieną nedidelį tvenkinį. Aš jį einu jau kelis mėnesius. Ir kiekvieną kartą atrandu kažką naujo. Ne todėl, kad ten kas nors keičiasi. O todėl, kad aš keičiuosi. Kiekvieną dieną aš ateinu su kitokia nuotaika, kitokiu dėmesiu. Ir tai keičia tai, ką pastebiu.
Ką matau, kai nežiūriu į telefoną
Kai vaikštau be telefono rankoje, pasaulis tampa kitoks. Matau, kaip senas ąžuolas keičia lapus — ne staiga, o labai pamažu. Matau, kaip šuo prie tvoros visada pakelia galvą tuo pačiu kampu, kai praeinu. Matau, kaip kaimynas sodina gėles prie namo — tas pats žmogus, kuris sodina jau trečią savaitę.
Kartais sustoju. Tiesiog stoviu ir žiūriu. Į debesis. Į medį. Į savo rankas. Tai gali atrodyti keistai praeiviams. Bet man tai svarbu. Tai primena, kad aš esu ne tik „einanti“, bet ir „matanti“.
Kodėl man patinka tas pats maršrutas
Daugelis žmonių keičia maršrutus, ieško naujų vietų. Aš — ne. Man patinka, kad kelias yra pažįstamas. Kad galiu eiti „užsimerkęs“ ir vis tiek žinoti, kur esu. Tai suteikia saugumo. Ir tuo pačiu — erdvės stebėjimui. Kai maršrutas pažįstamas, protas gali „išsijungti“ nuo navigacijos ir „įsijungti“ į stebėjimą.
Kartais einu su drauge. Tada kalbamės. Kartais — viena. Tada klausausi. Klausausi paukščių, vėjo, savo žingsnių. Ir tai irgi yra pokalbis — tik su savimi.
Manau, kad vaikščiojimas yra viena iš nedaugelio veiklų, kuri gali būti ir vienatvė, ir bendrumas vienu metu. Priklausomai nuo to, su kuo eini ir kaip eini.